A. Damušio kuopos tinklaraštis

Ateistai ir autobusai

2009-02-16T21:11:00.003+02:00

Vat, tie, kas buvo akademijoje ir nemiegojo per paskaitas, turbūt girdėjo tai, ką sakė Gediminas Karoblis apie šiuos "šmaikščius" ateistų darbelius. Ir ką jūs manot, smagiai vartydama pravdos internetinį puslapį radau tą pačią nesamonę. Pats straipsniukas visai to nesmerkia. Brrr... Nulinkinu nuorodą ir palieku jums spręsti.
http://www.pravda.lt/ar+yra+Dievas

Emilija pasakoja.

2008-12-19T23:50:00.007+02:00

šią mergaitę pastąrąjį mėnesi buvo netaip jau ir sunku pastebėti gatvėje, mat ji šiek tiek panaši į šviesoforą. ji mėgsta paprastumą, tačiau nevengia ekstravagantiškų detalių. jau minėtąjį pastąrąjį mėnesį tai - plaukų spalva. na, ar jau žinote, kas ji? taip, tai JI! rožinė mergaitė, kurią daug kas geriau žino, kaip mūką, o ne tikruoju vardu ;)

Vardas: Emilija-Kotryna (paprastiems žmonėms - Emilija arba Ema, draugams - mūkas);
gimė: 1993 m. gegužės 18 d. maža, bet garsiai rėkdama;
mokosi: Vilniaus licėjaus 1a klasėje (biocheminėje pakraipoje);
laisvalaikiu: lanko Mažąją teatro ir "Skalvijos" kino akademijas, yra fakyrė, geru oru šaudo iš lanko ir jodinėja, yra skautė ir, savaime suprantama, ateitininkė (pastaruosius du dalykus gana neblogai sekasi derinti, nors kartais atrodo, kad skautai ir ateitininkai susitaria visus renginius daryti tuo pačiu metu);
mėgsta: istorijos, biologijos, anglų ir lietuvių kalbų pamokas, teatrą (ypač - vaidinti), gerus filmus (pvz. F. Fellini), dainuoti sutartines su draugėmis, rubiko kubą, arbatą (ypač žalią) ir kavą (ypač tą, kurią duoda Coffee Inn kavinėse), fakyrus ir visas kitas aukščiau išvardintas veiklas, skaityti, būti gamtoj, sijonus, keliauti, groti fortepijonu, viską užsirašinėti (turiu bent tris dienoraščius), plikledį (nes labai smagu čiuožinėt) ir čiuožinėt ant ledo (kažkada mokiausi dailiojo čiuožimo), anime...ir šiaip dar daug ką;
nemėgsta: Senamiesčio teatro (dėl asmeninės antipatijos tokiai vienai tetai), matematikos ir chemijos pamokų (nes nesiseka spręsti uždavinius), anksti keltis, tvarkytis (yra BAISIAI netvarkinga), monotonijos, šaltojo metų laiko, plikledžio (nes labai skauda, kai nukrenti);
kai užaugs: bus didelė ir protinga;
o dar... dar mėgstu girtis ir kalbas - suprantu lenkiškai (tėtis išmokė); suprantu ir šneku rusiškai (pati išmokau), vokiškai (mokykloj moko), angliškai (irgi mokykloj) ir lietuviškai (nepatikėsit, bet irgi pati)l; keletą sakinių galiu suregzti ir suprasti japoniškai, itališkai, prancūziškai. mane dažniausiai galima sutikti Coffee Inn arba Smaragdo Mieste. visada kalbu labai garsiai, kone rėkiu, o po to dažniausiai neprakalbu. ir dar, visada kalbu daug. netgi, sakyčiau, LABAI DAUG.

ačiū už dėmesį :)

Ūla apie save

2008-12-19T21:23:00.006+02:00

Kartais pikta aiškintoja, įkyrumo viršūnė, o kartais tiesiog užsisvajojusi ir nieko aplink nematanti, tik savo mintis. Dėl to dažnai iškyla keblumų (ypač per pamokas :D). Turi įprotį kalbėti daug ir to neleisti daryti kitiems. Šiaip gan kurybiška ir turinti idėjų, bet apie gerus bruožus geriau tegul sako jos draugai ir pažįstami. Mokosi Antano Vienuolio pagrindinėje mokykloje 8kl. ir tikisi pereiti į gerą gimnaziją. Po pamokų skuodžia į Vienožinskio dailės mokyklą. Kas be ko, patinka ir dainavimas, todėl nenorėtų jo taip lengvai užmesti. Be galo džiaugiasi susipažinusi su ateitininkais ir be jų sunkiai įsivaizduoja savo ateitį. Kol kas įžodžio nedavusi, nes yra dar naujai iškepta ateitininkė, bet greitai mokosi ir tikisi jį duoti. Serga šokoholizmu, todėl labiausiai ją nudžiugintum vasarą pakvietęs ant Sereikiškių parko pievutės su ekologiško šokolado plyta ir arbatos puodeliu :) Nuotrauka daryta per Urtės gimtadienį: Silvija, Ūla, Urtė (nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nekalbu ).

Aš, Jūratė

2008-12-19T19:07:00.003+02:00

Taigi vykdydama savo pažadą papasakosiu šiek tiek apie save.
Taigi, aš esu Jūratė, man 14. Mokausi 8 klasėje, Vilniaus Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje.
Laisvalaikiu lankau muzikos mokyklą, groju smuiku, dalyvauju ateitininkų veikloje.
Į ateitininkų veiklą įsitraukiau prieš metus. Kuopą lankau taip pat maždaug metus ir dabar čia vykdau sekretorės pareigas. Liepos mėnesį daviau jaunojo ateitininko įžodį.
Džiaugiuosi, galėdama būti su tokiais nerealiais žmonėmis, kaip Adolfo Damušio kuopa.
Sėkmės.
O čia aš .

Naujiena!

2008-12-18T22:56:00.001+02:00

Nuo šiol galite lengvai ir paprastai įsidėti mūsų tinklaraštį į savo RSS srauto skaityklę paspausdami kairiėje pusėje esantį mygtuką! ;)

(daugiau apie RSS skaitykite vikipedijoje arba ieškokite gūglėje ;))

Slaugos namuose

2008-12-18T22:50:00.007+02:00

Antradienį aš, Urtė, Antanas, Silvija ir Dorota (iš šv.Kristoforo kuopos) bei ateitininkė sendraugė Auksė Marmienė ėjome lankyti Vilniaus Universiteto kilnikų ilgalaikės slaugos ir prižiūros namų. Susitikome prie Aušros vartų. Apšalusiais šaligatviais šiaip ne taip nuėjome iki seno pastato, kuris nematė remonto metų metus. Viduje pastatas atrodo ne ką geriau nei išorėje - seni langai, suskilusios sienos... Mus pasitinka slaugė. "Juk jie labai jauni" - taria nustebusi. Su panelėm neramiai susižvalgome (visos, išskyrus Dorotą, pirmą kart buvome slaugos namuose). Pasidėję daiktus ėjome lankyti senelių (ten jų dauguma).

Slaugė, atlydėjus iki antram aukšte esančio koridoriaus, mus palieka. Netrukus, mus pasitinka kita. Ji mudviem su Urte pasiūlo pakalbinti senutę, greta sėdinčią ant suoliuko. Kalba rišosi neblogai, kalbėjom apie mokyklą, ji mums pasakojo apie tai, kaip jos jaunystėje buvo sunku įgyti išsilavinimą... Tačiau po kelių minučių ta pati darbuotoja pertraukia mūsų pokalbį: "Eime, aš jus nuvesiu pas kitą. Matote, ši labai nekalbi.." . Čia dabar kas? Ech, nelaukusios dviese nueiname į palatą, palikusios bežadę močiutę.

Seselė parodo į tvarkingą senyvo amžiaus moteriškę. Ji pakviečia mus prisėsti ant kėdžių prie lovos. Staiga pamatau labai netikėtą vaizdą: šalia guli jauna merina su vamzdeliu nosyje, tuščiu žvilgsniu žiūrinti į lubas. Staigiai nusuku akis į pašnekovę. Su šia moterimi, priešingai nei su prieš tai buvusia, kalbėti buvo gana sudėtinga . Tiesą sakant, daugiau kalbėjom mudvi su Urte nei ji. Bešnekant, paaiškėjo, kad minėta mergina, gulinti gretimoje lovoje, yra tos ponios anūkė. Ji negali vakščioti, kalbėti, judina tik galvą, jai tik 23m., guli čia 7 mėnesius. Taip yra, nes jai į smegenis išsiliejo vandenys. Siekdamos pertraukti nejaukią tylą, užsimename apie tai, kaip jie čia gražiai susitvarkę, kaip gražiai pasipuošę langus kaledinėmis dekoracijomis. "Čia viskas anūkytei, kad tik jai būtų gera žiūrėti" - mums atsako.

Praėjus pokalbio laikui, slaugė mums praneša, kad metas eiti. Pakylame nuo kėdžių, gal net su palengvėjimu. Nelengva ieškoti žodžio kišenėje, juo labiau žiūrėti į gęstančius žmones (ypač įsiminė tos merginos vaizdas). Antanas, Auksė, Silvija ir Dorota eidami šnekučiavosisi apie pokalbius su senukais. Tuo metu Urtė ir aš patylėjom. Išleisdama mus, slaugė padėkojo, atseit toks ir turi būti jaunimas. Bet juk jų ten beveik nieks nelanko. Daugelis sutinka šventes vieni...

2008-12-12T19:41:00.009+02:00

MAČIAU:

Anksčiau taip pat mačiau, tačiau kažkaip
neįsidėmėdavau, o šitą rudenį tikrai, tikrai
mačiau,
kaip žmonės kasasi į žemę, nužerdami
nugeltusius lapus. Paskui atsigula į tokią keistą
dėžę. Neužsikloja. Kiti ateina dar, padėdami
įlįsti. Kunigas su kryžium ir stula, ir giesmės,
lapai, kaukšt kaukšt (gal ausyse) plaktukas.
Ir – vėl užsižeria tais lapais, pasidėdami –
pauostymui gėlių.

1995.IX

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.

Vaikai tarp vaikų

2008-12-07T02:35:00.000+02:00

Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje gyvena labai daug skirtingų vaikų. vieni jų gyvena pasiturinčiose šeimose, kiti - vidutinėse, dar kiti - skurdžiose, o būna ir iš viso be šeimų; vieni turi puikias gyvenimo sąlygas, o kiti neturi kuo apsirengti; vieni mokosi puikiai įrengtose didelių miestų mokyklose, kiti - skurdžiose kaimo mokyklėlėse, dar kiti kalėjimų mokyklose ar mokyklose-kalėjimuose, o yra ir tokių, kurie iš viso neturi kur mokytis. visais šiais atžvilgiais aš jaučiuosi Dievo apdovanota, nes turiu namus, šeimą, galiu pavalgyti, kai jaučiuosi alkana, nešąlu žiema, nes turiu ką apsirengti ir turiu galimybę įvairiapusiškai tobulinti save - mokytis puikioje mokykloje ir užsiiminėti popamokine veikla ir tokie yra dauguma mano pažįstamų vaikų, tačiau ne apie save ir ne apie savo aplinką aš noriu papasakoti. noriu papasakoti apie tuos vaikus, kurie vienu, ar kitu atžvilgiu yra nuskriausti. vaikus, kurie yra tokie patys kaip ir mes, tik jų gyvenimas susiklostė kitaip.
taigi pirmieji mano pasakojimo herojai sprendimų, nulėmusių jų dabartinį gyvenimą, nepriėmė. tuos sprendimus už juos priėmė jų tėvai, seneliai, ar žmonės, pas kuriuos jie gyveno patekdami TEN - į vaikų namus.su keletu kitų Vilniaus ateitininkų jau trečius metus puoselėjame gražią tradiciją - keliaujame į priemiestyje esančius Katalikių moterų sąjungos vaikų globos namus. kiekvieną kartą atėjusius ten mus pasitinka daugybė ištiestų lipnių rankyčių ir daugybė akučių, kurios tiesiog šaukia: "prašau, mylėk mane!" šie vaikai džiaugiasi mus matydami, ne todėl, kad mes atnešame saldainių ar žaislų, o todėl, kad jie prie mūsų pripratę, jie žino, kad gali su mumis pasidalinti savo patyrimais, nuotaikomis, savaitės įvykiais ir nuotykiais, ar tiesiog paprasčiausiai prieiti ir apsikabinti. jie žino, kad vieną kartą per savaitę mes atiduosime visą savo šilumą jiems ir dėl to jie mūsų laukia.nežinau ir niekada neklausiau, kaip labai vaikų namų auklėtiniai myli Nomedą Marčėnaitę ir panašias (,-ius) visuomenės veikėjas (,-us), bet kaskart apie tai pagalvojus man kyla viena mintis: ką gi jie iš tikrųjų myli - Nomedą, ar žaislus, daiktus, kuriuos ji atneša? ir kažkodėl į šį klausimą aš terandu tik vieną atsakymą - daiktus. nes kad ir kiek šilumos parodytų įvairios žvaigždės, lankydamos vaikų namus, tiek mes, šiapus ekrano, tiek vaikai anapus, puikiai suprantame, kad visas šis gerumas yra viso labo šou, kuriamas reklaminiais tikslais, tuščios kalbos ir savireklama, kuri galbūt duoda naudos lankantiesiems, bet ne lankomiesiems, nors turėtų būti atvirkščiai. dabar jūs sakysite: "bet juk ir lankomieji gauna naudos, nes..." palaukite. taip, galbūt ir yra šiokia tokia nauda - daugybė senų močiučių, sėdinčių prie televizijos ir žiūrinčių tokias graudžias akcijas ima suprasti tikrai baisią Lietuvos situaciją, tačiau regimos naudos tai duoda apvalų nulį, nes į šitas problemas turėtų gilintis ir jų mastu domėtis ne dėl graudulingų reklamoje skambančių žodžių verkiančios močiutės, o valdžia, šeimos, žmonės, kurie gali ką nors padaryti, žmonės, kurie gali atverti ne tik savo pinigines, bet ir savo širdis ar net namų, šeimos duris tiems vaikams, kurių gyvenimas nesusiklostė.tačiau grįžkime prie pačių vaikų. kaip jau kažkada anksčiau esu minėjusi, niekas negali garantuoti, kad tie vaikai neužaugs tokie patys, kokie buvo jų tėvai, tačiau juk niekas negali garantuoti ir kad užaugs?! mano nuomone, svarbiausias dalykas tiems vaikams turėtų būti (pasi)tikėjimas - jų pačių pasitikėjimas savimi ir aplinkinių pa(si)tikėjimas jais, tikėjimas, kad jie gali užaugti didžiais žmonėmis, jei tik į jų augimą bus įdėta darbo ir širdies (tiek jų pačių, tiek juos auginančių žmonių). savaime suprantama, kad labai svarbu, jog žmogus, vaikas, nuo pat mažumės gautų tvirtą moralinį pagrindą, lyg pamatus namui, kurį stato, pamatus savo gyvenimui, ir galbūt daug kas netiki, kad tuos pagrindus gali gauti vaikas, kurio tėvai buvo alkoholikai ar nusikaltėliai, bet mes privalome jais patikėti, nes tie vaikai nėra kitokie. tie vaikai tokie patys kaip ir mes ir gyvenimas juos nuskriaudė pakankamai, tad mes turėtumėme ne skriausti juos dar labiau, ne ignoruoti, o atverti jiems savo širdis ir visomis išgalėmis stengtis jiems duoti tai, ko pagailėjo jų tėvai ir gyvenimas.
antrieji pasakojimo herojai visiškai kitokie: jie gyvena už aukštų tvorų su spygliuotomis vielomis, savo tėvus jie gali pamatyti apytiksliai pusantro - du kartus per mėnesį, jie patys savo nuožiūra, ar spaudžiami aplinkos, bet vis tiek patys, priėmė sprendimus, nulėmusius jų tolimesnį gyvenimą. vieni iš jų šioje vietoje praleis metus, kiti - šešerius, vieni čia pritaps, kiti taip ir liks pastumdėliais už tai, ką padarė - sveiki atvykę į nepilnamečių pataisos koloniją!nepilnamečių pataisos kolonija Lietuvoje, dėkui Dievui, yra tik viena. ji skirta vaikinams iki 18 metų. (merginos iki 18 metų laisvės atėmimo bausmes atlieka Panevėžio pataisos namuose kartu su suaugusiomis moterimis (joms, beje, dar labiau nepasisekė nei vaikinams, nes Panevėžio pataisos namai save vadina "specifine" įkalinimo įstaiga dėl labai keistos priežasties - ten vienoje vietoje kali ir buvusios teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnės, ir sergančios aktyvia tuberkuliozės forma, ir motinos, auginančios savo vaikus iki 3 m. amžiaus, ir ŽIV infekuotos, ir narkomanės, ir alkoholikės, ir invalidės, ir užsienietės, ir recidyvistės.))bet grįžkime prie vaikinų. keliaujame į Kauną - važiuojant gana apleistomis priemiesčių gatvėmis prieš mūsų akis netikėtai iškyla aukšta gelsvo mūro siena su spygliuota viela viršuje. kas gi galėtų patikėti, kad už jos gyvena virš šimto paauglių vaikinų, kurie yra bevek tokio paties amžiaus (+/- pora metų) kaip aš, kaip tu ar kaip, galbūt, tavo vaikas.į kalėjimą patekti sunku. prie durų stabdo ne tik griežta dokumentų kontrolė, bet ir sužvėrėję apsauginiai. suprantu, kad tie vaikinai yra jauni, nusiskriaudę patys save ir aplinkinius ir dabar už tai atliekantys bausmę, todėl jų ir leksikonas yra savotiškas, tačiau apsauginiai juk suaugę, rimti žmonės - jie neturėtų elgtis kaip tie paaugliai nusikaltėliai. įeidama į kalėjimą tikiuosi normalių sąlygų, tačiau vos išėję iš moderniai įrengto apsaugos posto pamatome maždaug tris (o gal ir daugiau) dešimtmečius neremontuotas patalpas, nubyrėjusį sienų tinką, šaltas betonines grindis ir dar šaltesnes kameras, kurių sienos kur ne kur dekoruotos spalvingais rankšluosčiais, ant kurių pavaizduotos sportinės mašinos, pusnuogės merginos ar saulės, besileidžiančios į jūrą vaizdai. eidamos toliau mes, merginos, sulaukiame nemalonių komentarų ir necenzūrinių žodžių lavinos, tačiau stengiamės nuleisti juos negirdomis - maždaug suprantame, jog tie vaikinai gyvas merginas mato retai. kad ir kaip bebūtų, visas mus kausto didelė šalta baimė - čia baisu. baisūs ne vaikai, baisus slogumas, tvyrantis tarp šitų sienų, baisūs darbai, už kuriuos čia tie vaikai sėdi, baisūs jų komentarai. mus trumpai supažindina su pataisos namų tvarka, gyvenimu, kasdienybe ir nusikaltimais, už kuriuos čia sėdi šie vaikai (pasidaro kraupu iš girdus, kad apie 20 iš kiek daugiau nei šimto čia sėdinčių nepilnamečių yra nužudę žmogų, dar didesnis kraupas mus (mergaites) suspaudžia kai išgirstame, kad kone dar tiek pat jų sėdi čia už išprievartavimus). per tą patį trumpą pristatymą sužinome, kad pataisos namai turi savo atskirą mokyklą, kurią privalo lankyti visi ten gyvenantys nepilnamečiai, taip pat ten yra kepykla ir siuvykla, kurioje vaikinai gali mokytis amatų.mums leidžiama pabendrauti su tais nuteistaisiais...pralaužti pirmąjį barjerą labai sunku. iš pradžių stovime nejudėdami ir žiūrime vieni į kitus, tuomet atsiranda keletas drąsiųjų, pradedame bendrauti. šnekantis tie vaikinai atrodo visai nebaisūs. na taip, galbūt dauguma jų (tiksliau visi jie) vilki treningus ir yra nuskustomis galvomis, tačiau bendrauja visai maloniai, mandagiai. pašnekesiam skirto laiko nedaug - vos 15 minučių, tačiau man jų pilnai pakanka, kad suprasčiau, jog tie vaikinai nėra blogi. jie tiesiog suklydo priimdami kokį nors vieną labai svarbų sprendimą.keista, tačiau pataisos namų darbuotoja pamini, jog daug vaikinų netgi mielai sugrįžta į pataisos namus (žinoma ne savo noru, o už nusikaltimus). anot jos dauguma jų čia jaučiasi saugesni nei savo namuose. ir galbūt ji teisi. manau, kad pataisos namai yra ta vieta, kur galime matyti, kas nutinka, jei vaikas negauna teisingų gyvenimo pamatų šeimoje...
nepasakojau apie badaujančius Afrikos vaikus, kurie negali eiti į mokyklą, nei apie vaikus - kareivius trečiojo pasaulio šalyse, nepasakojau ir nepasakosiu, nes apie juos pakankamai gali papasakoti įvairios žiniasklaidos priemonės, o be to, visa tai vyksta toli nuo mūsų. aš jokių būdų nesakau, kad galime nekreipti į tai dėmesio, nes tai vyksta toli, bet manau, kad negalime padėti spręsti svetimų, toli esančių problemų, kol neišsisprendėme savųjų, gulinčių mums po nosimis.

P.S. atsiprašau už gramatikos ir skyrybos klaidas - pažiūrėkite į laiką kada rašyta.

Aušros vartų savaitgalis

2008-11-17T16:46:00.002+02:00

Sveikučiai :)

papasakosiu apie Aušros vartų savaitgalį, kaip jau supratote iš pavadinimo ;) tiesa, atsiprašau, bet tai vėl bus mano ir tik mano subjektyvi nuomonė.

taigi, savaitgalis prasidėjo linksmai - sumaišiau valandas ir VJG atsidūriau valanda anksčiau, negu reikėjo, bet tai nebuvo didelė problema, nes pradžioj truputį padūkau su kitais vaikais, o tuomet padėjom apsitvarkyti klases, išstumdyti suolus, o kai atėjo registracijos laikas dalinom virveles, giesmynus ir korteles, to pasekoje, beje, jau pirmą vakarą likau visiškai be balso :/

apie programą manau vėl nepasakosiu, bet galiu pasakyti, kad man nelabai patiko tai, kad du kartus ėjome . tiksliau, nepatiko tai, kad išėjome, tuomet grįžome, o tuomet vėl išėjome...ir dar tai, kad pirmosios dienos pusės išėjimo metu daugiau laiko praleidome važiuodami pirmyn ir atgal, nei šv. Faustinos namelyje...

pas Šalkauskius taip pat buvo labai įdomu, gaila tik, kad negalėjau pabūti iki galo.

tiesa, iki šiol nepakeičiau savo nuomonės apie komendantą - jis labai fainas žmogus, bet galėjo truputį mažiau stūgaut, nes labai erzina, kai kažkas PASTOVIAI staugia...

iš esmės man savaitgalis labai patiko, tik truputį negerai buvo, kad jis buvo iškart po akademijos, nes ir tėvai nesidžiaugė, o ir man pačiai kažkaip dar nebuvo išdilę akademijos įspūdžiai, o pripažinkime, kad lyginti atmosferos, kurį tvyro akademijose ir savaitgaliuose tikrai negalima.

Ko ieškote? Jn 1, 38

2008-11-13T00:11:00.003+02:00

Sveiki!
atrodo, laikas atsigauti apmirusiam blogui ;) ta proga papasakosiu jums apie rudens akademiją.

taigi, į akademiją iš mūsų kuopos važiavome penkiese - Ūla, Jūratė, Vytas, Juozas ir aš. Vytas nuvažiavo kažkada anksti ryte, nes norėjo pabūti KJG ir KTUG, o mes, likę, važiavome šiek tiek vėliau, tačiau apie 12h vis tiek jau buvome Kaune. pirmiausiai, žinoma, nukeliavome į Akropolį. ten pasipildėme maisto atsargas ir šiaip ne taip radę ledo areną pačiuožinėjome :) čiuožinėti mums be galo patiko :) kada nors tai pakartosim (tik greičiausiai kur nors arčiau namų), na o po pačiuožinėjimo atėjo laikas važiuoti į šv. Mato mokyklą, kurioje vyko akademija. nepasakosiu kaip mes užsiregistravome, žaidėme ir t.t., nes juk ir taip aišku, kad tai padarėme, tiesa?
na, o čia jau prasideda mano asmeniniai įspūdžiai...keisčiausia turbūt buvo būti ne gudručiais, o pelėm...tik tuomet supratau, kad iš tikrųjų jau praėjo metai nuo pirmosios mano akademijos. buvo be proto gera sutikti tiek savo lygio, tiek kitus matytus ir nematytus žmones ir suprasti, kad su kai kuriais, štai, jau metai kaip mes kartu...ir žinoma linksma matyti kitus gudručius, kurie, žinoma, niekada nebus tokie kaip mes (evil laugh), nes bus kitokie ir nuostabūs savaip, ir jausti nostalgiją, kad mes nebe jauniausi...bet kuriuo atveju, nepaisant nuostalgijos, labai džiaugiuosi suprasdama, kad mes augam, ne tik kopiam klasėmis aukštyn, bet (tikiuosi) ir protingėjam, kaupiam savyje įvairų gėrį ir t.t. taigi, grįžtu prie akademijos. per atidarymą sužinojusi, kas bus mūsų vadovai šiek tiek nustebau, bet negaliu sakyti, kad neapsidžiaugiau. netgi labai apsidžiaugiau.
manau, kad neaprašinėsiu programos ar paskaitų, nes...nes šioje akademijoje man kažkodėl didžiausią įspūdį paliko ne tai...ir ne talentų vakaras (nors nepaisant mūsų "lengvo susimovimo" (iš tiesų tai susimovėm kaip reikiant) buvo smagu), ir ne užsiėmimai grupelėje, o žmonės...nežinau kodėl, bet nerandu žodžių apsakyti jaukumui, kuris ten tvyrojo, tiesiog be galo be galo gerai jaučiausi...galbūt...ne, ne galbūt, o tikrai, Dievas buvo ten, su mumis, sėdėjo ant palangės mataruodamas kojom, kai mes dūkom, įpūtinėjo energiją mūsų akytėms, pavargusioms po mažamiegių naktų, įkvėpė mus diskusijoms, dalinimuisi savo išgyvenimais, patirtimis ir mintimis ir leido mums nuoširdžiai mylėti visus, kurie buvo aplinkui.
nežinau kaip kitiems, bet man labai patiko vadovų idėjo grąžinti mums ištaisytus mūsų rašinius. juk visgi mokomės iš klaidų...
nežinau. nemoku žodžiais apibūdinti to, kas ten buvo, to, kas tvyrojo ore ir to, ką mes ten patyrėm, tačiau, jeigu pasaulyje egzistuoja absoliutus gėris, tai jis buvo ten, tarp mūsų :)
tiesa, negaliu nepasidžiaugti, kad mums, pelyčių lygio merginoms labai pasisekė - nors mūsų kabineto kriauklė ir buvo itin aikštinga, bet jos kaprizus 100 kartų atsvėrė kabinete rastas elektrinis virdulys, kurio teikiamomis galimybėmis tiesiog negalėjome nepasinaudoti, tad karšto vandens arbatai turėjome kada tik užsimanydavome :D
o, tiesa, mūsų vadovai...pelyčių vadovai buvo Mantas ir Vismantė, esu be galo jiems abiems dėkinga. jie buvo nuostabūs! turbūt pats nerealiausias įvykis, kartu ir pirmas toks mano gyvenime buvo kai Mantas paskutinę naktį atėjo pas mus ir PATS PASISIŪLĖ paskaityti mums pasaką ;D pasakos išklausiau gal kokius tris sakinius, nes man labai gerai sekasi užmigti, kai kas nors skaito pasakas, tačiau respect'as Mantui nuo to nenukenčia. galėtų daugiau vadovų taip sugalvoti, nes paprastai prašom, prašom mes tų pasakų ir lopšinių, o gaunam retai :/
žinoma, akademijoje buvo ir trūkumų. labiausiai, turbūt, stigo pašto...tiesiog, na...paštas tai toks stebuklingas dalykas, per jį gautus laiškelius aš paprastai saugau, dedu į dėžutę ir paskaitau, kai būna liūdna...puikiausias vaistas nuo bet kokio liūdesio, patikėkit! dar šiek tiek trūko įdomių paskaitų, bet tai atrodo jau aptarta...
taigi, dar kartą pakartoju, kad akademija buvo puiki! tikiuosi ir jau artėjanti MAŽA nenusileis jai savo puikumu! :)

myliu akademijas
mūkas :)

P.S. pirmoji nuotrauka - dovanos artėjantiems Džiugo ir Vyto gimtadieniams ruošimas (iš kairės į dešinę: Vaiva, Milda, aš, Aida), antroji - dūkimas prie išvažiuojant (iš kairės į dešinę: aš, Mindaugas, Ūla).

P.P.S. sūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūRIS!

VKAV Berčiūnai

2008-08-13T13:58:00.005+03:00

Sveiki,
Besibaigiant vasarai, noriu aprašyti stovyklą, kurioje dalyvavau aš, Určius ir Mūkas.
Taigi į stovyklą mes, Vilniečiai atvykome visi linksmai autobusu. Jau pirmąją dieną programa buvo puiki. Buvome suskirstyti į 8 būrelius, išsirinkome pavadinimus, šūkius, prisistatėme. Antrąją dieną vyko puikus orientacinis žaidimas. Kitomis dienomis taip pat turėjom daug geros veiklos: maudėmės, ėjome į žygį, statėm pilis iš dėžių... Per sekmadienio mišias įžodį davė 5 jaunučiai, 2 moksleiviai ir 1 studentė. Tarp jų ir aš su Juozu. Pirmadienį buvo savivaldos diena - rinkimus laimėjo 3 mergaičių komanda, kurios šūkis buvo toks: "balsuokite už mus, maudynės tikrai bus!" Tačiau dėl blogo oro maudynes teko pakeisti dar didesne pramoga - vandens karu. Prisipylėme į butelius vandens ir linksmai laistėm vienas kitą. Kitą dieną vyko Berčiūnų ralis - pasidarėmė savo mašinas iš dėžių ir važinėjom po vėliavų aikštę. Tos pačios dienos vakare turėjom susikaupimo vakarą bažnytėlėje. Piešėm savo gyvenimo upę, ėjom išpažinties. Kitą dieną atėjo metas išvažiuoti - susikrovę daiktus atsisveikinom, pasak dainos tam, kad sugrįžtumėm atgal

Čia Audrius ralyje vaidina kamštį. Mūsų grupelę jis grąsino įskųsti policijai, bet policininkas tik pavadino mus šaunuoliais:D

Neištvėriau neįdėjusi šitos nuotraukos - taip meniškai atrodo Paulius ir Audrius

Nuotraukos

2008-06-07T08:36:00.001+03:00

Štai čia dar bus ir nuotraukų iš kariuomenės dienos:

Keistas užrašas

Berniukas besidomintis mūsų palapine

Ateitininkės:D

Piknikas

Paulius ir Audrius rodo savo skauto piešinius ir renka gražesnį

Šokinėjam per virvutę:D

Kariuomenės diena Vingio parke

2008-06-07T07:50:00.001+03:00

Gegužės 17d. Vingio parke vyko kariuomenės diena. Tarp visų palapinių buvo ir ateitininkų palapinė, prie kurios buvo užrašyta"ateitininkų sąjunga", o ne "ateitininkų federacija". Aš, Viktorija ir Mūkas padėjome įrengti palapinę: suklijavom ir sukabinome stendus.
Šventė buvo tikrai įdomi. Prie skautų palapinės galima buvo šokinėti per virvutę ir piešti skautą, nuėjus prie straigtasparnio sužinojome daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kiek sveria straigtasparnis, kiek jis gali pakelti ir t.t. Apsilankius partizanų bunkeryje spausdinome senoviška spausdinimo mašinėle partizanų eilėraščius (beje, mašinėlėje neveikė a ir ą raidės ir keletą kartų buvau užstrigdinus mašinėlę, todėl teko kviesti vyriausią partizaną:D). Didžiausioje palapinėje dalino sausus maisto davinius, o vėliau ir kareivišką košę. Visą laiką vyko įvairūs konkursai ir žaidimai, pavyzdžiui, tokie kur reikia iškrauti ir sudėti atgal kareiviškos kuprinės turinį, atsakyti į klausimus. Visą laiką skambėjo partizanų (ir ne tik) dainos.
Besibaigiant šventei mes su Audriumi ir Pauliumi suvalgėme sausus davinius, atsisveikinome su ateitininkais ir patraukėme namo.

Paskutinis skambutis

2008-05-16T15:26:00.005+03:00

tai va, mielieji...

Dvyliktokų pas mus kuopoje nėra (kiek pamenu), penktokų ir pirmokų - man rodos irgi, bet vis tiek norėčiau visus pasveikinti su tuomi, kad šiandien yra paskutinis skambutis ir, kad, mano nuomone, tai parodo, kiek mums nedaug beliko sėdėti mokykloje iki atostogų, nes juk už lango toks gražus oras, sėdėti ir žiūrėti į jį ir negalėti išeiti juo pasidžiaugti - tiesiog nepadoru, o ir šiaip...kažkas į ausį dainuoja "Linksminkimos, linksminkos, pakol jauni esma", o tu turi nusisukti atsakydamas "negaliu - egzaminai/sesija/mokslo metų pabaiga, etc."...Dievo varymas į medį tiesiog!

tai va, džiaukitės saulute (ir lietučiu), linksminkitės, mokykitės, švęskit...ir žaliuokit! :)

myliu.

mūkas :)

P.S. atsiprašau, kad mūsų blogas šį mėnesį buvo truputį numirėlis.

P.P.S. labai kviečiu visus rytoj apsilankyti kariumenės ir visuomenės dienoje - turėtų būti įdomu :)

Kruopu dienos

2008-04-30T21:36:00.002+03:00

Kap visi zinom, ivyko kruopu dienos... Musu pasirodyma(pristatyma) teatro kritikas Silke iwertino 9.5 balo is desimties. Komentaruose galim kiekwienas papildyti. as manau kad mazokai buwo nagrinejama tema ir vakaro programa: sviesos kelias buwo biski ne i tema... Vadovai taj GANETINAI jauni... maziausiu vadowai berciuose dar dalyviai buwo... man taj is wisko labiausiai traukiniu patiko waziuot ir alias losti.Dar geras buwo talentu wakaras ir tokios grupes Weranda pasirodymas ir Hip-Hop sokis... Kaskokia nsmn buwo kai mane su Juozu tik atwykusius maza mergaite pasiunte sikti ir grasino susidoroti... Taj pasidalinkim sawo mintim apie kuopu dienas...

reklama su pliusu.

2008-04-30T21:24:00.002+03:00

Labas!

noriu labai labai priminti vilniečiams, kad šį šeštadienį - gegužės 3 dieną Vilniuje vyks pats kūliškiausias metų renginys - Gatvės Muzikos Diena!!!!!! (gausūs plojimai ir pritariantys šūksniai). nuo 12 iki 22 valandos visas miestas aidės muzikos garsais. labai kviečiu visus ateiti!

nebeatsimenu, kada ir kur groja mūsų Vytas, bet tikiu, kad jis pasireklamuos pats (greičiausiai komentaruose...už kokio pusvalandžio).

o dar noriu visos kuopos vardu labai labai pasveikinti Linutę su vakarykščiu gimtadieniu!

Reklama.

2008-04-24T20:33:00.002+03:00

Labas!

Šįsyk aš - "reklamščikė" ;) labai reklamuoju vieną renginį tiems, kurie šį savaitgalį neturi ką veikti. O prasideda jis jau rytoj ir tęsiasi iki pat sekmadienio. Taip! Tai jis! Vaikų Kūrybos Festivalis Sereikiškių Parke! čia jūs galėsite apžiūrėt ekologiškas skulptūras, išmokti pasidaryti fotoaparatą iš beveik bet ko, sukurti trumpą savo filmuką, parašyti svajonių/norų/džiaugsmų laišką/pakvietimą, kurį adresatas gaus lygiai po metų - prieš 2009 metų Vaikų Kūrybos Festivalį, vaidinti su Forumo teatru, muzikuoti, sužinoti, kas yra gyvoji biblioteka ir pabendrauti su jos "knygomis", išmokti penkias šokių ir penkias rankdarbių rūšis, šėlti X klube, dalyvauti (dvi)ratukų parade, pagaminti didžiuliį aitvarą, pasiklausyti pasakų iš Europos Skrynios ar patys jas kurti, sužinoti, kas yra muselinė žvejyba, pamatyti milžiniško dydžio paruoštukų (šperų) parodą, išmokti, kaip atsipalaiduoti prieš egzaminus, sudalyvauti GREEN'o oro vakarėlyje, klausytis net trijų koncertų, pamatyti, kas yra Lietuvos Moksleivių Sąjunga ir ką jie ypatingo veikia ir žinoma, festivalio gale pamatyti visų jo metu sukurtų menų parodėles :)

daugiau info - http://www.culturelive.lt/lt/programa2008/2008programa-vaiku/

Gero savaitgalio!!!

Žaidimas.

2008-04-14T21:23:00.045+03:00

Labas!

Šį sekmadienį žaidėme žaidimą, kurio metu reikėjo lakstyti po miestą, ieškoti skulptūrų ir kalbinti žmones su jomis nusifotografuoti. už skulptūras buvo galima gauti 5 taškus ir dar po kažkiek už įvairius žmones (pvz. 5 tšk. už žmogų trumpom rankovėm, 1 tšk. už šiaip žmogų dar kažkiek už ateitininką, turistą ir t.t.).

Laimėjom aišku mes - Juozo komanda (Juozas, Viktorija ir aš). :) gavom nuostabų prizą ir juo, kaip sakė Elenutė, kaip tikri ateitininkai pasidalinome su visais :)

o dabar jūsų džiaugsmui, Pauliaus pageidavimu Juozo grupelės sumedžiotos nuotraukos. (atsiprašau už klaikią kokybę ir kompoziciją - man fotoaparatas (ne)truputį muilinė, o fotografuota labai prabėgom ;))

Nr. 1 - turistai, vaidinantys, kad valgo ledus :)

Nr. 2 - Lenkų turistės prie Gedimino (a.k.a. Arklys; Girtas Gedas)

Nr. 3 - 4,5 turisto prie "Babaušių" (nežinau, kas čia tokie - galit kas nors apšviesti ;))

Nr. 4 - Karalius Mindaugas (a.k.a. Mindė)

Nr. 5 - Elektra ant energetikos muziejaus stogo

Nr. 6 - Kiaušinis

Nr. 7 - Drugelis

Nr. 8 - mergina ir trys dramteatrio mūzos

Nr. 9 - pc Gedimino 9 (nuotrauka "iš po skverno")

Nr. 10 - Kipras Petrauskas ir ateitininkė Simona

Nr. 11 - Gedimino prospekto Angeliukas :)

Nr. 12 - ant prekybos centro stogo gyvenantis Šv. Jurg is (jeigu teisingai suprantu)

Nr. 13 - Petras Cvirka

Nr. 14 - Frank Zappa ir du turistai (ir mano pirštų galai - visgi negalima rankos naudoti vietoj štatyvo kai fotografuoji greitai) (kai paprašėme, kad ką nors pavaidintų (už vaidinimą visi taškai dvigubėja) turistas sakė "I can climb it", bet nutarėm, kad gal kitą sykį ;))

Nr. 15 - Stanislavas Moniuška ir neskubanti linksma vilnietė :)

Nr. 16 - Salomėja Nėris (bent jau aš taip manau) ir du linksmi vilniečiai :)

Nr. 17 - Vilniaus Gaonas Elijahu ir keturi vilniečiai žmonės su dviem vilniečiais šunimis (vyras, laikantis dalmatiną labai (ne)gražiai drėbėsi ant pilvo kai gaudė šunį. mums buvo jo truputį gaila)

Nr. 18 - meškiukas prie restorano "Lokys" stiklių gatvėje.

Nr. 19 - Metraštininkas, rastas labai gražiam stiklių gatvės kiemely

Nr. 20 - Dėdė Amatininkas - Amatininkų užeigos iškaba (didžioji g. 10 - labai skanūs pieno kokteiliai (bent jau prieš kokius 8-9 metus būdavo ;))

Nr. 21 - skulptūra esanti Vokiečių gatvėje. Gaila, bet nežinau kas čia tokia. Žinantys - pasidalinkite! :))

Nr. 22 - žydas daktaras, gyvenęs Vilniuje seniai seniai

Nr. 23 - Rūdininkų gatvės kiaušinis ir dėdė, netyčia įsipaišęs į kadrą.

Nr. 24 - Lazdynų Pelėda

Nr. 25 - Užupio Undinėlė. žmonės sako, kad ji užlipo čia per potvynį ir dabar laukia sekančio potvynio, kad galėtų grįžti į vandenį. (vieną sykį jai jau buvo pasisekę, bet surado ir vėl užkėlė, nevidonai ;))

Nr. 26 - Vaikų menas "Užupio" kavinėje

Nr. 27 - Užupio angelas

Nr. 28 ir Nr. 29 - užsimaskavusios skulptūros, saugančios įėjimą į Užupio Meno Inkubatorių (Galerą)

Nr. 30, Nr. 31, Nr. 32, Nr. 33, Nr. 34, Nr. 35, Nr. 36 - Jau minėtojo Užupio Meno Inkubatoriaus menininkų darbai.

Nr. 37 - Vilnietė Giedrė, savo vilnietiškumą įrodanti aktvyiu dalyvavimu VEKS'09 veikloje ir labai garsus dėdė, tik užmuškit, bet nepamenu, kas toks :/

Nr. 38 - Liudas Gira ir du jauni vilniečiai, su draugais sėdėję jaunimo pamėgtame Liudo Giros skeverelyje (a.k.a. liudgiris; zappa)

Nr. 39 - Angeliukai prie Šv. Jonų bažnyčios

Nr. 40 - dar viena skulptūrėlė esanti netoli Šv. Jonų bažnyčios. deja, nežinau kas čia toks, bet spėju, kad koks poetas ar šiaip menininkas.

dar buvo pora skulptūrų gyvenančių ant žaliojo tilto ir skulptūrėlė virš FilFsa'os langų, bet labai nekokybiškos nuotraukos. ir mašina ant dviračių tako, bet čia jau kita istorija.

Nuotraukos.

2008-04-12T12:16:00.003+03:00

Labas!

žinot, pagalvojau, kad pamatyti nuotraukas iš ateitininkų renginių (ypač akademijų, nes jas internete rasti sunku) turbūt norime visi, ne tik dalyvavę, ieškantys užfiksuoto savojo veido, bet ir nedalyvavę, norintys pamatyti kas ten vyko ir kaip tai atrodė, ar nežinantys, kaip iš viso atrodo tie ateitininkai.

remdamasi šia mintimi paprasčiausiu būdų sumečiau ateitininkiškas nuorodas rastas savo kompiuteryje į internetą:

http://picasaweb.google.co.uk/du.balti.debesys

žinau, kad ir jūs turite pilnus kompiuterius nuotraukų ;) todėl skatinu sudėti jas į internetą ir pasidalinti su visais :))

Mados industrija

2008-04-09T23:35:00.004+03:00

Kadangi aš suvokiu šį tinklaraštį kaip erdvę reikštis laisvai įvairiomis formomis ir temomis, pasidalinsiu šios, jau besibaigiančios dienos įspūdžiais.

Nuo šiol aš esu Mados verslo ryklys, nes šiandien prisidėjau rengiant Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės vyriškų drabužių rudens/žiemos kolekcijos pristatymą. Šis ganėtinai gražus renginys vyko netradicinėje erdvėje-automobilių servise. Manekenai tiesiog vaikščiojo erdviame garaže, tarp didelių keltuvų, ratų balansavimo staklių ir įrankių dėžių. Man ten vaikščioti irgi teko, bet be madingų drabužių. Man buvo skirtos paprastos užduotys: užtamsinti langus, sustatyti kėdes, ištiesti podiumo kilimą. Jaučiausi lyg mokykloje besiruošiant kalėdinių vaidinimų vakarui ar šimtadieniui, tik viskas vyko daug sklandžiau ir profesionaliau. Galėjau matyti, kaip detalė prie detalės įvairiausių žmonių rankomis lipdomas tas trumpas stebuklas, kurį pamato vakare susirinkę žiūrovai. Mačiau jį ir aš. Buvo visai mielų drabužėlių, buvo ir gana varganų. Bet apskritai reginys man padarė gerą įspūdį.

Nors dažnai yra šaipomasi iš "mados industrijos", žavėjimasis mada vadinamas tuštybės muge, o mada besidomintis žmogus pašiepiamas "stileivos" epitetu (neretai pelnytai), bet apskritai manau, kad mada, drabužių menas, nėra ydinga pati iš savęs. Svarbus yra asmeninis santykis ir vidiniai motyvai, verčiantys šiek tiek ilgiau pastovėti prie pravirų drabužių spintos durelių.

Kai ateitininkų renginiuose tekdavo pavaizduoti mūsų principus, inteligentiškumas dažniausiai būdavo perteikiamas per tvarkingus išeiginius drabužius. Akivaizdu, kad išvaizda nėra visa inteligentiškumo esmė. Tačiau ar graži apranga apskritai yra inteligentiškumo dalis? Kokia jos svarba?

Aš manau, kad apranga yra labai svarbi ateitininkui, inteligentui. Drabužiai yra pranešimas aplinkiniams, tave regintiems žmonėms. Savo drabužiais mes pranešame apie save bei parodome savo santykį su kitais. Drabužiai gali būti patrauklūs, atstumiantys, įžeidžiantys, pagerbiantys ar tiesiog ignoruojantys, kai rengiamasi visiškai negalvojant apie žmones, kurie jus matys. Man rūpi aplinkiniai, ne jų numonė, bet jie patys, todėl manau, kad drabužiai turi būti gražūs, nes šį grožį mes dovanojame kitiems, o grožis taurina žmogų. O grožis yra dovana, nes jį gali pamatyti tik kitame.

Apie mus rašo

2008-04-09T22:47:00.004+03:00

Sveiki visi,

mūsų tinklaraštis daro karjerą! Apie jį rašoma net pagrindinėje Vilniaus krašto ateitininkų svetainėje. Tad neapsileiskime, dabar į mus nukrypusios visos akys nuo Merkinės iki Ignalinos...

Audrius

Darbai.

2008-04-06T22:07:00.002+03:00

Labas!

taigi, šiandien surašytas einamųjų ir nelabai darbų sarašiukas, kad nepamirštumėte:

Logo (labiausiai atsakinga Urtė, bet visi kiti irgi);
Blogas (mūkas ir visi kiti);
Kuopos savaitgalis (ne būtinai)/stovyklėlė;
Kuopos laikraštėlis (Viktorija, Jūratė);
Kuopos pirmininkas ir kitos pareigos (Audrius ir Paulius, anea?);
Kuopos šventė (VISI)
Kuopų Dienos!!! (čia nuo savęs pridėjau, kad neužmirštumėm) :)

jeigu ką pamiršau, garsiai rėkit :)

ačiū.

Filmas.

2008-04-06T21:52:00.006+03:00

Labas!

taigi, šiandien mūsų kuopa žiūrėjo filmą. gražų filmą.

man pačiai jis patiko, tikrai gražus ir įdomus, verta pažiūrėti, kad pamatytumėme, koks vienadienis ir trapus, lyg drugelis, gali būti mūsų gyvenimas, kad išgirstumėme, jog viltis gali gelbėti žmones, kad suprastumėme, jog svarbiausia ne tai, kaip atrodome ar ką galime, bet tai, kas yra mūsų viduje, ką norime pasakyti pasauliui ir kad įsitikintumėme, jog galimybės, tai dar ne riba.

tai čia mano nuomonė :)

o čia yra tai, ką mums nori pasakyti apie šį filmą Skalvija:

"Skafandras ir drugelis" ("Le Scaphandre et le papillon")
Režisierius: Julian Schanabel
Žanras: biografinė drama
Filmo kilmės šalis: Prancūzija
Sukūrimo metai: 2007
Filmo trukmė: 1,52
Filmo kalba: originalo (prancūzų)
Titrų kalba: Lietuvių
Filmo aktoriai: Mathieu Amalric (Žanas Do), Emmanuelle Seigner (Selina - Žano Do vaikų motina), Marie - Josée Croze (gydytoja, sugalvojusi kaip bendrauti su Žanu Do).

Šis filmas paremtas tikra istorija. Mados žurnalo „Elle“ redaktorius Jean-Dominique Bauby patyrė insultą ir liko visiškai paralyžiuotas. Iki tol smagiai gyvenęs 43 metų vyras dabar galėjo judinti tik kairiąją akį. Vienas mirksnis – „taip“, du mirksniai – „ne“. Naudodamasis tokiu fizioterapeutės sukurtu bendravimo kodu, per 14 mėnesių Bauby sugebėjo raidė po raidės sukurti lyriškus ir širdį veriančius memuarus. Jis mirė praėjus dviems dienoms po bestseleriu tapusios knygos išleidimo.

(http://www.skalvija.lt/skafandras-ir-drugelis/1136)

Labas, pirmas žodis.

2008-04-06T21:33:00.000+03:00

Labas :)

džiaugiuosi galėdama pranešti, kad šis įrašas yra pirmasis Vilniaus A. Damušio kuopos tinklaraštyje :)

čia galėsite skaityti visų mūsų kuopos narių grafomanijos apraiškas, taip pat mūsų atsiliepimus apie kuopos susirinkimus, bendrą veiklą, renginius, dar tikiuosi, kad drąsieji (manęs tarp jų nebus) čia įmes savo rašinius skirtus akademijoms (bet čia turbūt prie grafomanijos apraiškų), pažadu, kad kartais čia rasite nuotraukų ar bent nuorodų į albumus bei šiaip ko nors mielo akims ir širdžiai, kuo norėsiu/norėsime pasidalinti, gerai? :)

noriu paprašyti, kad aktyviai komentuotumėte, nes jūsų nuomonė yra be galo svarbi :)

tiek šiam kartui.

likite sveiki,

Emilija :)