Aušros vartų savaitgalis

Sveikučiai :)

papasakosiu apie Aušros vartų savaitgalį, kaip jau supratote iš pavadinimo ;) tiesa, atsiprašau, bet tai vėl bus mano ir tik mano subjektyvi nuomonė.

taigi, savaitgalis prasidėjo linksmai - sumaišiau valandas ir VJG atsidūriau valanda anksčiau, negu reikėjo, bet tai nebuvo didelė problema, nes pradžioj truputį padūkau su kitais vaikais, o tuomet padėjom apsitvarkyti klases, išstumdyti suolus, o kai atėjo registracijos laikas dalinom virveles, giesmynus ir korteles, to pasekoje, beje, jau pirmą vakarą likau visiškai be balso :/

apie programą manau vėl nepasakosiu, bet galiu pasakyti, kad man nelabai patiko tai, kad du kartus ėjome . tiksliau, nepatiko tai, kad išėjome, tuomet grįžome, o tuomet vėl išėjome...ir dar tai, kad pirmosios dienos pusės išėjimo metu daugiau laiko praleidome važiuodami pirmyn ir atgal, nei šv. Faustinos namelyje...

pas Šalkauskius taip pat buvo labai įdomu, gaila tik, kad negalėjau pabūti iki galo.

tiesa, iki šiol nepakeičiau savo nuomonės apie komendantą - jis labai fainas žmogus, bet galėjo truputį mažiau stūgaut, nes labai erzina, kai kažkas PASTOVIAI staugia...

iš esmės man savaitgalis labai patiko, tik truputį negerai buvo, kad jis buvo iškart po akademijos, nes ir tėvai nesidžiaugė, o ir man pačiai kažkaip dar nebuvo išdilę akademijos įspūdžiai, o pripažinkime, kad lyginti atmosferos, kurį tvyro akademijose ir savaitgaliuose tikrai negalima.

Ko ieškote? Jn 1, 38

Sveiki!
atrodo, laikas atsigauti apmirusiam blogui ;) ta proga papasakosiu jums apie rudens akademiją.

taigi, į akademiją iš mūsų kuopos važiavome penkiese - Ūla, Jūratė, Vytas, Juozas ir aš. Vytas nuvažiavo kažkada anksti ryte, nes norėjo pabūti KJG ir KTUG, o mes, likę, važiavome šiek tiek vėliau, tačiau apie 12h vis tiek jau buvome Kaune. pirmiausiai, žinoma, nukeliavome į Akropolį. ten pasipildėme maisto atsargas ir šiaip ne taip radę ledo areną pačiuožinėjome :) čiuožinėti mums be galo patiko :) kada nors tai pakartosim (tik greičiausiai kur nors arčiau namų), na o po pačiuožinėjimo atėjo laikas važiuoti į šv. Mato mokyklą, kurioje vyko akademija. nepasakosiu kaip mes užsiregistravome, žaidėme ir t.t., nes juk ir taip aišku, kad tai padarėme, tiesa?
na, o čia jau prasideda mano asmeniniai įspūdžiai...keisčiausia turbūt buvo būti ne gudručiais, o pelėm...tik tuomet supratau, kad iš tikrųjų jau praėjo metai nuo pirmosios mano akademijos. buvo be proto gera sutikti tiek savo lygio, tiek kitus matytus ir nematytus žmones ir suprasti, kad su kai kuriais, štai, jau metai kaip mes kartu...ir žinoma linksma matyti kitus gudručius, kurie, žinoma, niekada nebus tokie kaip mes (evil laugh), nes bus kitokie ir nuostabūs savaip, ir jausti nostalgiją, kad mes nebe jauniausi...bet kuriuo atveju, nepaisant nuostalgijos, labai džiaugiuosi suprasdama, kad mes augam, ne tik kopiam klasėmis aukštyn, bet (tikiuosi) ir protingėjam, kaupiam savyje įvairų gėrį ir t.t. taigi, grįžtu prie akademijos. per atidarymą sužinojusi, kas bus mūsų vadovai šiek tiek nustebau, bet negaliu sakyti, kad neapsidžiaugiau. netgi labai apsidžiaugiau.
manau, kad neaprašinėsiu programos ar paskaitų, nes...nes šioje akademijoje man kažkodėl didžiausią įspūdį paliko ne tai...ir ne talentų vakaras (nors nepaisant mūsų "lengvo susimovimo" (iš tiesų tai susimovėm kaip reikiant) buvo smagu), ir ne užsiėmimai grupelėje, o žmonės...nežinau kodėl, bet nerandu žodžių apsakyti jaukumui, kuris ten tvyrojo, tiesiog be galo be galo gerai jaučiausi...galbūt...ne, ne galbūt, o tikrai, Dievas buvo ten, su mumis, sėdėjo ant palangės mataruodamas kojom, kai mes dūkom, įpūtinėjo energiją mūsų akytėms, pavargusioms po mažamiegių naktų, įkvėpė mus diskusijoms, dalinimuisi savo išgyvenimais, patirtimis ir mintimis ir leido mums nuoširdžiai mylėti visus, kurie buvo aplinkui.
nežinau kaip kitiems, bet man labai patiko vadovų idėjo grąžinti mums ištaisytus mūsų rašinius. juk visgi mokomės iš klaidų...
nežinau. nemoku žodžiais apibūdinti to, kas ten buvo, to, kas tvyrojo ore ir to, ką mes ten patyrėm, tačiau, jeigu pasaulyje egzistuoja absoliutus gėris, tai jis buvo ten, tarp mūsų :)
tiesa, negaliu nepasidžiaugti, kad mums, pelyčių lygio merginoms labai pasisekė - nors mūsų kabineto kriauklė ir buvo itin aikštinga, bet jos kaprizus 100 kartų atsvėrė kabinete rastas elektrinis virdulys, kurio teikiamomis galimybėmis tiesiog negalėjome nepasinaudoti, tad karšto vandens arbatai turėjome kada tik užsimanydavome :D
o, tiesa, mūsų vadovai...pelyčių vadovai buvo Mantas ir Vismantė, esu be galo jiems abiems dėkinga. jie buvo nuostabūs! turbūt pats nerealiausias įvykis, kartu ir pirmas toks mano gyvenime buvo kai Mantas paskutinę naktį atėjo pas mus ir PATS PASISIŪLĖ paskaityti mums pasaką ;D pasakos išklausiau gal kokius tris sakinius, nes man labai gerai sekasi užmigti, kai kas nors skaito pasakas, tačiau respect'as Mantui nuo to nenukenčia. galėtų daugiau vadovų taip sugalvoti, nes paprastai prašom, prašom mes tų pasakų ir lopšinių, o gaunam retai :/
žinoma, akademijoje buvo ir trūkumų. labiausiai, turbūt, stigo pašto...tiesiog, na...paštas tai toks stebuklingas dalykas, per jį gautus laiškelius aš paprastai saugau, dedu į dėžutę ir paskaitau, kai būna liūdna...puikiausias vaistas nuo bet kokio liūdesio, patikėkit! dar šiek tiek trūko įdomių paskaitų, bet tai atrodo jau aptarta...
taigi, dar kartą pakartoju, kad akademija buvo puiki! tikiuosi ir jau artėjanti MAŽA nenusileis jai savo puikumu! :)

myliu akademijas
mūkas :)

P.S. pirmoji nuotrauka - dovanos artėjantiems Džiugo ir Vyto gimtadieniams ruošimas (iš kairės į dešinę: Vaiva, Milda, aš, Aida), antroji - dūkimas prie išvažiuojant (iš kairės į dešinę: aš, Mindaugas, Ūla).

P.P.S. sūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūūRIS!