penktadienis, gruodžio 19, 2008

Emilija pasakoja.

šią mergaitę pastąrąjį mėnesi buvo netaip jau ir sunku pastebėti gatvėje, mat ji šiek tiek panaši į šviesoforą. ji mėgsta paprastumą, tačiau nevengia ekstravagantiškų detalių. jau minėtąjį pastąrąjį mėnesį tai - plaukų spalva. na, ar jau žinote, kas ji? taip, tai JI! rožinė mergaitė, kurią daug kas geriau žino, kaip mūką, o ne tikruoju vardu ;)




Vardas: Emilija-Kotryna (paprastiems žmonėms - Emilija arba Ema, draugams - mūkas);
gimė: 1993 m. gegužės 18 d. maža, bet garsiai rėkdama;
mokosi: Vilniaus licėjaus 1a klasėje (biocheminėje pakraipoje);
laisvalaikiu: lanko Mažąją teatro ir "Skalvijos" kino akademijas, yra fakyrė, geru oru šaudo iš lanko ir jodinėja, yra skautė ir, savaime suprantama, ateitininkė (pastaruosius du dalykus gana neblogai sekasi derinti, nors kartais atrodo, kad skautai ir ateitininkai susitaria visus renginius daryti tuo pačiu metu);
mėgsta: istorijos, biologijos, anglų ir lietuvių kalbų pamokas, teatrą (ypač - vaidinti), gerus filmus (pvz. F. Fellini), dainuoti sutartines su draugėmis, rubiko kubą, arbatą (ypač žalią) ir kavą (ypač tą, kurią duoda Coffee Inn kavinėse), fakyrus ir visas kitas aukščiau išvardintas veiklas, skaityti, būti gamtoj, sijonus, keliauti, groti fortepijonu, viską užsirašinėti (turiu bent tris dienoraščius), plikledį (nes labai smagu čiuožinėt) ir čiuožinėt ant ledo (kažkada mokiausi dailiojo čiuožimo), anime...ir šiaip dar daug ką;
nemėgsta: Senamiesčio teatro (dėl asmeninės antipatijos tokiai vienai tetai), matematikos ir chemijos pamokų (nes nesiseka spręsti uždavinius), anksti keltis, tvarkytis (yra BAISIAI netvarkinga), monotonijos, šaltojo metų laiko, plikledžio (nes labai skauda, kai nukrenti);
kai užaugs: bus didelė ir protinga;
o dar... dar mėgstu girtis ir kalbas - suprantu lenkiškai (tėtis išmokė); suprantu ir šneku rusiškai (pati išmokau), vokiškai (mokykloj moko), angliškai (irgi mokykloj) ir lietuviškai (nepatikėsit, bet irgi pati)l; keletą sakinių galiu suregzti ir suprasti japoniškai, itališkai, prancūziškai. mane dažniausiai galima sutikti Coffee Inn arba Smaragdo Mieste. visada kalbu labai garsiai, kone rėkiu, o po to dažniausiai neprakalbu. ir dar, visada kalbu daug. netgi, sakyčiau, LABAI DAUG.

ačiū už dėmesį :)

Ūla apie save


Kartais pikta aiškintoja, įkyrumo viršūnė, o kartais tiesiog užsisvajojusi ir nieko aplink nematanti, tik savo mintis. Dėl to dažnai iškyla keblumų (ypač per pamokas :D). Turi įprotį kalbėti daug ir to neleisti daryti kitiems. Šiaip gan kurybiška ir turinti idėjų, bet apie gerus bruožus geriau tegul sako jos draugai ir pažįstami. Mokosi Antano Vienuolio pagrindinėje mokykloje 8kl. ir tikisi pereiti į gerą gimnaziją. Po pamokų skuodžia į Vienožinskio dailės mokyklą. Kas be ko, patinka ir dainavimas, todėl nenorėtų jo taip lengvai užmesti. Be galo džiaugiasi susipažinusi su ateitininkais ir be jų sunkiai įsivaizduoja savo ateitį. Kol kas įžodžio nedavusi, nes yra dar naujai iškepta ateitininkė, bet greitai mokosi ir tikisi jį duoti. Serga šokoholizmu, todėl labiausiai ją nudžiugintum vasarą pakvietęs ant Sereikiškių parko pievutės su ekologiško šokolado plyta ir arbatos puodeliu :) Nuotrauka daryta per Urtės gimtadienį: Silvija, Ūla, Urtė (nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nekalbu ).

Aš, Jūratė


Taigi vykdydama savo pažadą papasakosiu šiek tiek apie save.
Taigi, aš esu Jūratė, man 14. Mokausi 8 klasėje, Vilniaus Gerosios Vilties vidurinėje mokykloje.
Laisvalaikiu lankau muzikos mokyklą, groju smuiku, dalyvauju ateitininkų veikloje.
Į ateitininkų veiklą įsitraukiau prieš metus. Kuopą lankau taip pat maždaug metus ir dabar čia vykdau sekretorės pareigas. Liepos mėnesį daviau jaunojo ateitininko įžodį.
Džiaugiuosi, galėdama būti su tokiais nerealiais žmonėmis, kaip Adolfo Damušio kuopa.
Sėkmės.
O čia aš .

ketvirtadienis, gruodžio 18, 2008

Naujiena!

Nuo šiol galite lengvai ir paprastai įsidėti mūsų tinklaraštį į savo RSS srauto skaityklę paspausdami kairiėje pusėje esantį mygtuką! ;)

(daugiau apie RSS skaitykite vikipedijoje arba ieškokite gūglėje ;))

Slaugos namuose

Antradienį aš, Urtė, Antanas, Silvija ir Dorota (iš šv.Kristoforo kuopos) bei ateitininkė sendraugė Auksė Marmienė ėjome lankyti Vilniaus Universiteto kilnikų ilgalaikės slaugos ir prižiūros namų. Susitikome prie Aušros vartų. Apšalusiais šaligatviais šiaip ne taip nuėjome iki seno pastato, kuris nematė remonto metų metus. Viduje pastatas atrodo ne ką geriau nei išorėje - seni langai, suskilusios sienos... Mus pasitinka slaugė. "Juk jie labai jauni" - taria nustebusi. Su panelėm neramiai susižvalgome (visos, išskyrus Dorotą, pirmą kart buvome slaugos namuose). Pasidėję daiktus ėjome lankyti senelių (ten jų dauguma).
Slaugė, atlydėjus iki antram aukšte esančio koridoriaus, mus palieka. Netrukus, mus pasitinka kita. Ji mudviem su Urte pasiūlo pakalbinti senutę, greta sėdinčią ant suoliuko. Kalba rišosi neblogai, kalbėjom apie mokyklą, ji mums pasakojo apie tai, kaip jos jaunystėje buvo sunku įgyti išsilavinimą... Tačiau po kelių minučių ta pati darbuotoja pertraukia mūsų pokalbį: "Eime, aš jus nuvesiu pas kitą. Matote, ši labai nekalbi.." . Čia dabar kas? Ech, nelaukusios dviese nueiname į palatą, palikusios bežadę močiutę.
Seselė parodo į tvarkingą senyvo amžiaus moteriškę. Ji pakviečia mus prisėsti ant kėdžių prie lovos. Staiga pamatau labai netikėtą vaizdą: šalia guli jauna merina su vamzdeliu nosyje, tuščiu žvilgsniu žiūrinti į lubas. Staigiai nusuku akis į pašnekovę. Su šia moterimi, priešingai nei su prieš tai buvusia, kalbėti buvo gana sudėtinga . Tiesą sakant, daugiau kalbėjom mudvi su Urte nei ji. Bešnekant, paaiškėjo, kad minėta mergina, gulinti gretimoje lovoje, yra tos ponios anūkė. Ji negali vakščioti, kalbėti, judina tik galvą, jai tik 23m., guli čia 7 mėnesius. Taip yra, nes jai į smegenis išsiliejo vandenys. Siekdamos pertraukti nejaukią tylą, užsimename apie tai, kaip jie čia gražiai susitvarkę, kaip gražiai pasipuošę langus kaledinėmis dekoracijomis. "Čia viskas anūkytei, kad tik jai būtų gera žiūrėti" - mums atsako.
Praėjus pokalbio laikui, slaugė mums praneša, kad metas eiti. Pakylame nuo kėdžių, gal net su palengvėjimu. Nelengva ieškoti žodžio kišenėje, juo labiau žiūrėti į gęstančius žmones (ypač įsiminė tos merginos vaizdas). Antanas, Auksė, Silvija ir Dorota eidami šnekučiavosisi apie pokalbius su senukais. Tuo metu Urtė ir aš patylėjom. Išleisdama mus, slaugė padėkojo, atseit toks ir turi būti jaunimas. Bet juk jų ten beveik nieks nelanko. Daugelis sutinka šventes vieni...

penktadienis, gruodžio 12, 2008

MAČIAU:

Anksčiau taip pat mačiau, tačiau kažkaip
neįsidėmėdavau, o šitą rudenį tikrai, tikrai
mačiau,
kaip žmonės kasasi į žemę, nužerdami

nugeltusius lapus. Paskui atsigula į tokią keistą
dėžę. Neužsikloja. Kiti ateina dar, padėdami
įlįsti. Kunigas su kryžium ir stula, ir giesmės,
lapai, kaukšt kaukšt (gal ausyse) plaktukas.
Ir – vėl užsižeria tais lapais, pasidėdami –
pauostymui gėlių.

1995.IX

Geda, Sigitas. Jotvingių mišios: Eilėraščiai. – Vilnius: Andrena, 1997.

sekmadienis, gruodžio 07, 2008

Vaikai tarp vaikų

Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje gyvena labai daug skirtingų vaikų. vieni jų gyvena pasiturinčiose šeimose, kiti - vidutinėse, dar kiti - skurdžiose, o būna ir iš viso be šeimų; vieni turi puikias gyvenimo sąlygas, o kiti neturi kuo apsirengti; vieni mokosi puikiai įrengtose didelių miestų mokyklose, kiti - skurdžiose kaimo mokyklėlėse, dar kiti kalėjimų mokyklose ar mokyklose-kalėjimuose, o yra ir tokių, kurie iš viso neturi kur mokytis. visais šiais atžvilgiais aš jaučiuosi Dievo apdovanota, nes turiu namus, šeimą, galiu pavalgyti, kai jaučiuosi alkana, nešąlu žiema, nes turiu ką apsirengti ir turiu galimybę įvairiapusiškai tobulinti save - mokytis puikioje mokykloje ir užsiiminėti popamokine veikla ir tokie yra dauguma mano pažįstamų vaikų, tačiau ne apie save ir ne apie savo aplinką aš noriu papasakoti. noriu papasakoti apie tuos vaikus, kurie vienu, ar kitu atžvilgiu yra nuskriausti. vaikus, kurie yra tokie patys kaip ir mes, tik jų gyvenimas susiklostė kitaip.
taigi pirmieji mano pasakojimo herojai sprendimų, nulėmusių jų dabartinį gyvenimą, nepriėmė. tuos sprendimus už juos priėmė jų tėvai, seneliai, ar žmonės, pas kuriuos jie gyveno patekdami TEN - į vaikų namus.su keletu kitų Vilniaus ateitininkų jau trečius metus puoselėjame gražią tradiciją - keliaujame į priemiestyje esančius Katalikių moterų sąjungos vaikų globos namus. kiekvieną kartą atėjusius ten mus pasitinka daugybė ištiestų lipnių rankyčių ir daugybė akučių, kurios tiesiog šaukia: "prašau, mylėk mane!" šie vaikai džiaugiasi mus matydami, ne todėl, kad mes atnešame saldainių ar žaislų, o todėl, kad jie prie mūsų pripratę, jie žino, kad gali su mumis pasidalinti savo patyrimais, nuotaikomis, savaitės įvykiais ir nuotykiais, ar tiesiog paprasčiausiai prieiti ir apsikabinti. jie žino, kad vieną kartą per savaitę mes atiduosime visą savo šilumą jiems ir dėl to jie mūsų laukia.nežinau ir niekada neklausiau, kaip labai vaikų namų auklėtiniai myli Nomedą Marčėnaitę ir panašias (,-ius) visuomenės veikėjas (,-us), bet kaskart apie tai pagalvojus man kyla viena mintis: ką gi jie iš tikrųjų myli - Nomedą, ar žaislus, daiktus, kuriuos ji atneša? ir kažkodėl į šį klausimą aš terandu tik vieną atsakymą - daiktus. nes kad ir kiek šilumos parodytų įvairios žvaigždės, lankydamos vaikų namus, tiek mes, šiapus ekrano, tiek vaikai anapus, puikiai suprantame, kad visas šis gerumas yra viso labo šou, kuriamas reklaminiais tikslais, tuščios kalbos ir savireklama, kuri galbūt duoda naudos lankantiesiems, bet ne lankomiesiems, nors turėtų būti atvirkščiai. dabar jūs sakysite: "bet juk ir lankomieji gauna naudos, nes..." palaukite. taip, galbūt ir yra šiokia tokia nauda - daugybė senų močiučių, sėdinčių prie televizijos ir žiūrinčių tokias graudžias akcijas ima suprasti tikrai baisią Lietuvos situaciją, tačiau regimos naudos tai duoda apvalų nulį, nes į šitas problemas turėtų gilintis ir jų mastu domėtis ne dėl graudulingų reklamoje skambančių žodžių verkiančios močiutės, o valdžia, šeimos, žmonės, kurie gali ką nors padaryti, žmonės, kurie gali atverti ne tik savo pinigines, bet ir savo širdis ar net namų, šeimos duris tiems vaikams, kurių gyvenimas nesusiklostė.tačiau grįžkime prie pačių vaikų. kaip jau kažkada anksčiau esu minėjusi, niekas negali garantuoti, kad tie vaikai neužaugs tokie patys, kokie buvo jų tėvai, tačiau juk niekas negali garantuoti ir kad užaugs?! mano nuomone, svarbiausias dalykas tiems vaikams turėtų būti (pasi)tikėjimas - jų pačių pasitikėjimas savimi ir aplinkinių pa(si)tikėjimas jais, tikėjimas, kad jie gali užaugti didžiais žmonėmis, jei tik į jų augimą bus įdėta darbo ir širdies (tiek jų pačių, tiek juos auginančių žmonių). savaime suprantama, kad labai svarbu, jog žmogus, vaikas, nuo pat mažumės gautų tvirtą moralinį pagrindą, lyg pamatus namui, kurį stato, pamatus savo gyvenimui, ir galbūt daug kas netiki, kad tuos pagrindus gali gauti vaikas, kurio tėvai buvo alkoholikai ar nusikaltėliai, bet mes privalome jais patikėti, nes tie vaikai nėra kitokie. tie vaikai tokie patys kaip ir mes ir gyvenimas juos nuskriaudė pakankamai, tad mes turėtumėme ne skriausti juos dar labiau, ne ignoruoti, o atverti jiems savo širdis ir visomis išgalėmis stengtis jiems duoti tai, ko pagailėjo jų tėvai ir gyvenimas.
antrieji pasakojimo herojai visiškai kitokie: jie gyvena už aukštų tvorų su spygliuotomis vielomis, savo tėvus jie gali pamatyti apytiksliai pusantro - du kartus per mėnesį, jie patys savo nuožiūra, ar spaudžiami aplinkos, bet vis tiek patys, priėmė sprendimus, nulėmusius jų tolimesnį gyvenimą. vieni iš jų šioje vietoje praleis metus, kiti - šešerius, vieni čia pritaps, kiti taip ir liks pastumdėliais už tai, ką padarė - sveiki atvykę į nepilnamečių pataisos koloniją!nepilnamečių pataisos kolonija Lietuvoje, dėkui Dievui, yra tik viena. ji skirta vaikinams iki 18 metų. (merginos iki 18 metų laisvės atėmimo bausmes atlieka Panevėžio pataisos namuose kartu su suaugusiomis moterimis (joms, beje, dar labiau nepasisekė nei vaikinams, nes Panevėžio pataisos namai save vadina "specifine" įkalinimo įstaiga dėl labai keistos priežasties - ten vienoje vietoje kali ir buvusios teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnės, ir sergančios aktyvia tuberkuliozės forma, ir motinos, auginančios savo vaikus iki 3 m. amžiaus, ir ŽIV infekuotos, ir narkomanės, ir alkoholikės, ir invalidės, ir užsienietės, ir recidyvistės.))bet grįžkime prie vaikinų. keliaujame į Kauną - važiuojant gana apleistomis priemiesčių gatvėmis prieš mūsų akis netikėtai iškyla aukšta gelsvo mūro siena su spygliuota viela viršuje. kas gi galėtų patikėti, kad už jos gyvena virš šimto paauglių vaikinų, kurie yra bevek tokio paties amžiaus (+/- pora metų) kaip aš, kaip tu ar kaip, galbūt, tavo vaikas.į kalėjimą patekti sunku. prie durų stabdo ne tik griežta dokumentų kontrolė, bet ir sužvėrėję apsauginiai. suprantu, kad tie vaikinai yra jauni, nusiskriaudę patys save ir aplinkinius ir dabar už tai atliekantys bausmę, todėl jų ir leksikonas yra savotiškas, tačiau apsauginiai juk suaugę, rimti žmonės - jie neturėtų elgtis kaip tie paaugliai nusikaltėliai. įeidama į kalėjimą tikiuosi normalių sąlygų, tačiau vos išėję iš moderniai įrengto apsaugos posto pamatome maždaug tris (o gal ir daugiau) dešimtmečius neremontuotas patalpas, nubyrėjusį sienų tinką, šaltas betonines grindis ir dar šaltesnes kameras, kurių sienos kur ne kur dekoruotos spalvingais rankšluosčiais, ant kurių pavaizduotos sportinės mašinos, pusnuogės merginos ar saulės, besileidžiančios į jūrą vaizdai. eidamos toliau mes, merginos, sulaukiame nemalonių komentarų ir necenzūrinių žodžių lavinos, tačiau stengiamės nuleisti juos negirdomis - maždaug suprantame, jog tie vaikinai gyvas merginas mato retai. kad ir kaip bebūtų, visas mus kausto didelė šalta baimė - čia baisu. baisūs ne vaikai, baisus slogumas, tvyrantis tarp šitų sienų, baisūs darbai, už kuriuos čia tie vaikai sėdi, baisūs jų komentarai. mus trumpai supažindina su pataisos namų tvarka, gyvenimu, kasdienybe ir nusikaltimais, už kuriuos čia sėdi šie vaikai (pasidaro kraupu iš girdus, kad apie 20 iš kiek daugiau nei šimto čia sėdinčių nepilnamečių yra nužudę žmogų, dar didesnis kraupas mus (mergaites) suspaudžia kai išgirstame, kad kone dar tiek pat jų sėdi čia už išprievartavimus). per tą patį trumpą pristatymą sužinome, kad pataisos namai turi savo atskirą mokyklą, kurią privalo lankyti visi ten gyvenantys nepilnamečiai, taip pat ten yra kepykla ir siuvykla, kurioje vaikinai gali mokytis amatų.mums leidžiama pabendrauti su tais nuteistaisiais...pralaužti pirmąjį barjerą labai sunku. iš pradžių stovime nejudėdami ir žiūrime vieni į kitus, tuomet atsiranda keletas drąsiųjų, pradedame bendrauti. šnekantis tie vaikinai atrodo visai nebaisūs. na taip, galbūt dauguma jų (tiksliau visi jie) vilki treningus ir yra nuskustomis galvomis, tačiau bendrauja visai maloniai, mandagiai. pašnekesiam skirto laiko nedaug - vos 15 minučių, tačiau man jų pilnai pakanka, kad suprasčiau, jog tie vaikinai nėra blogi. jie tiesiog suklydo priimdami kokį nors vieną labai svarbų sprendimą.keista, tačiau pataisos namų darbuotoja pamini, jog daug vaikinų netgi mielai sugrįžta į pataisos namus (žinoma ne savo noru, o už nusikaltimus). anot jos dauguma jų čia jaučiasi saugesni nei savo namuose. ir galbūt ji teisi. manau, kad pataisos namai yra ta vieta, kur galime matyti, kas nutinka, jei vaikas negauna teisingų gyvenimo pamatų šeimoje...
nepasakojau apie badaujančius Afrikos vaikus, kurie negali eiti į mokyklą, nei apie vaikus - kareivius trečiojo pasaulio šalyse, nepasakojau ir nepasakosiu, nes apie juos pakankamai gali papasakoti įvairios žiniasklaidos priemonės, o be to, visa tai vyksta toli nuo mūsų. aš jokių būdų nesakau, kad galime nekreipti į tai dėmesio, nes tai vyksta toli, bet manau, kad negalime padėti spręsti svetimų, toli esančių problemų, kol neišsisprendėme savųjų, gulinčių mums po nosimis.

P.S. atsiprašau už gramatikos ir skyrybos klaidas - pažiūrėkite į laiką kada rašyta.