Slaugos namuose

Antradienį aš, Urtė, Antanas, Silvija ir Dorota (iš šv.Kristoforo kuopos) bei ateitininkė sendraugė Auksė Marmienė ėjome lankyti Vilniaus Universiteto kilnikų ilgalaikės slaugos ir prižiūros namų. Susitikome prie Aušros vartų. Apšalusiais šaligatviais šiaip ne taip nuėjome iki seno pastato, kuris nematė remonto metų metus. Viduje pastatas atrodo ne ką geriau nei išorėje - seni langai, suskilusios sienos... Mus pasitinka slaugė. "Juk jie labai jauni" - taria nustebusi. Su panelėm neramiai susižvalgome (visos, išskyrus Dorotą, pirmą kart buvome slaugos namuose). Pasidėję daiktus ėjome lankyti senelių (ten jų dauguma).

Slaugė, atlydėjus iki antram aukšte esančio koridoriaus, mus palieka. Netrukus, mus pasitinka kita. Ji mudviem su Urte pasiūlo pakalbinti senutę, greta sėdinčią ant suoliuko. Kalba rišosi neblogai, kalbėjom apie mokyklą, ji mums pasakojo apie tai, kaip jos jaunystėje buvo sunku įgyti išsilavinimą... Tačiau po kelių minučių ta pati darbuotoja pertraukia mūsų pokalbį: "Eime, aš jus nuvesiu pas kitą. Matote, ši labai nekalbi.." . Čia dabar kas? Ech, nelaukusios dviese nueiname į palatą, palikusios bežadę močiutę.

Seselė parodo į tvarkingą senyvo amžiaus moteriškę. Ji pakviečia mus prisėsti ant kėdžių prie lovos. Staiga pamatau labai netikėtą vaizdą: šalia guli jauna merina su vamzdeliu nosyje, tuščiu žvilgsniu žiūrinti į lubas. Staigiai nusuku akis į pašnekovę. Su šia moterimi, priešingai nei su prieš tai buvusia, kalbėti buvo gana sudėtinga . Tiesą sakant, daugiau kalbėjom mudvi su Urte nei ji. Bešnekant, paaiškėjo, kad minėta mergina, gulinti gretimoje lovoje, yra tos ponios anūkė. Ji negali vakščioti, kalbėti, judina tik galvą, jai tik 23m., guli čia 7 mėnesius. Taip yra, nes jai į smegenis išsiliejo vandenys. Siekdamos pertraukti nejaukią tylą, užsimename apie tai, kaip jie čia gražiai susitvarkę, kaip gražiai pasipuošę langus kaledinėmis dekoracijomis. "Čia viskas anūkytei, kad tik jai būtų gera žiūrėti" - mums atsako.

Praėjus pokalbio laikui, slaugė mums praneša, kad metas eiti. Pakylame nuo kėdžių, gal net su palengvėjimu. Nelengva ieškoti žodžio kišenėje, juo labiau žiūrėti į gęstančius žmones (ypač įsiminė tos merginos vaizdas). Antanas, Auksė, Silvija ir Dorota eidami šnekučiavosisi apie pokalbius su senukais. Tuo metu Urtė ir aš patylėjom. Išleisdama mus, slaugė padėkojo, atseit toks ir turi būti jaunimas. Bet juk jų ten beveik nieks nelanko. Daugelis sutinka šventes vieni...